Graikija – turtinga istorijos, kultūros ir gamtos grožio šalis. Ši šalis gali pasigirti gausiu lankytinų vietų sąrašu, atitinkančiu įvairius interesus. Šiame straipsnyje mūsų tikslas suteikti Jumskuo daugiau naudngos informacijos apie Graikijos lankytinas vietas, kad žinotumėte, kurias vietoves svarbu aplankyti keliaujant į šią šalį.
Akropolis, Atėnai
Atėnų Akropolis yra vienas iš žymiausių pasaulio objektų, simbolizuojantis Vakarų civilizacijos gimimo vietą. Atėnų širdyje ant kalkakmenio kalvos, iškilusios 150 metrų virš jūros lygio, įsikūręs Akropolis jau tūkstančius metų yra veiklos centras.
Štai keletas svarbiausių faktų ir informacijos apie Akropolį
Istorinė reikšmė: Akropolis nuo priešistorinių laikų buvo religinis ir kultūrinis centras. Jo statiniai yra senovės graikų architektūros ir meniškumo viršūnė.
Partenonas: Akropolyje žymiausias statinys yra Partenonas – deivei Atėnei skirta šventykla. Ji buvo pastatyta 447-438 m. pr. m. e. vadovaujant Perikliui ir laikoma dorėninės architektūros įkūnijimu.
Kiti statiniai: Be Partenono, yra ir kitų svarbių statinių, pavyzdžiui, Erechtėjonas (šventykla, skirta Atėnei ir Poseidonui), Propilaja (didingi įėjimo vartai) ir Atėnės Nikės šventykla.
Elgino marmurai: XIX a. pradžioje lordas Elginas išvežė daug skulptūrų iš Partenono ir šiuo metu jos eksponuojamos Britų muziejuje Londone. Tai buvo ginčytinas klausimas, nes Graikija pasisakė už jų grąžinimą.
Restauravimas: Bėgant metams Akropolio statiniai nukentėjo dėl įvairių priežasčių – nuo gamtos reiškinių iki karų ir taršos. Buvo dedamos pastangos atkurti ir išsaugoti senovės paminklus. Restauravimo darbai vyksta nuo XX a. septintojo dešimtmečio.
Pasaulio paveldo objektas: 1987 m. Akropolis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Akropolio muziejus: Šis modernus muziejus, įsikūręs Akropolio kalvos papėdėje, atidarytas 2009 m. Jame saugoma daug originalių Akropolio statulų ir artefaktų, todėl lankytojai gali geriau suprasti šios vietos istorinę ir kultūrinę reikšmę.
Demokratijos simbolis: Akropolis ir Atėnai apskritai dažnai laikomi Vakarų demokratijos lopšiu. Netoliese, ant Pinikso kalvos, senovės Atėnų gyventojai rinkdavosi aptarti ir balsuoti dėl miesto reikalų.
Turizmas: Akropolis yra pagrindinis turistų traukos objektas. Jei planuojate čia apsilankyti, rekomenduojama avėti patogią avalynę, nes kylant į kalną ir ją tyrinėjant tenka vaikščioti nelygiu, o kartais ir slidžiu paviršiumi. Nuo viršūnės atsiveria nuostabus Atėnų vaizdas, nuo kurio atsiveria išsiplėtusio miesto panorama Sarono įlankos fone.
Akropolis liudija senovės graikų civilizacijos pasiekimus ir toliau įkvepia bei moko viso pasaulio žmones apie turtingą Graikijos istoriją ir palikimą.
Senovės Delfai
Senovės Delfai – dar viena iš žymiausių Graikijos archeologinių vietovių, garsėjanti kaip senovės graikų religinis ir dvasinis centras. Įsikūręs Parnaso kalno šlaituose, senovės graikų religijoje ir mitologijoje Delfai buvo laikomi pasaulio „bamba” (omphalos).
Pateikiame trumpą jo reikšmės ir ypatybių apžvalgą
Delfų orakulas: Delfų religinės reikšmės šerdis buvo orakulas, kuriame šventikė, vadinama Pitija, skelbdavo paslaptingas pranašystes. Karaliai, generolai ir paprasti piliečiai keliaudavo į Delfus pasikonsultuoti su Pitija, ypač kai jiems tekdavo priimti svarbius sprendimus.
Apolono šventykla: Tai buvo pagrindinė Delfų šventykla, skirta dievui Apolonui. Joje buvo įsikūręs šventasis Delfų orakulas. Laikui bėgant šventykla dėl griovimų ir rekonstrukcijų turėjo įvairių versijų.
Delfų žaidimai: Delfai buvo ne tik religinis, bet ir sporto centras. Kartą per ketverius metus Apolono garbei rengiamose Pitijos žaidynėse vykdavo muzikinės varžybos, žirgų lenktynės ir lengvosios atletikos varžybos.
Teatras: Delfų teatre vykdavo Pitijos žaidynių muzikinės varžybos ir įvairūs vaidinimai bei spektakliai. Iš šios vietos atsiveria nuostabus vaizdas į visą šventyklą ir apačioje esantį vaizdingą slėnį.
Stadionas: Stadione, esančiame toliau ant kalvos, vyko Pitijos žaidynių lengvosios atletikos varžybos. Jis yra labai gerai išsilaikęs.
Iždai: Įvairūs graikų miestai-valstybės Delfuose statė nedidelius iždo pastatus, kad juose būtų saugomos aukos ir jie būtų skirti Apolonui. Atėnų iždinė ir Sifnijų iždinė yra žymūs pavyzdžiai.
Tholos: Šis apvalus pastatas, esantis Atėnės Pronajos šventykloje, yra vienas labiausiai fotografuojamų Delfų statinių. Nors tiksli jo paskirtis išlieka paslaptis, trys restauruotos dorėninės kolonos yra senovės graikų architektūros ikonos.
Delfų archeologijos muziejus: Archeologinis muziejus: šiame muziejuje, esančiame netoli vietovės, saugoma daug svarbių Delfų radinių, įskaitant garsiąją bronzinę vežiko statulą.
Kultūrinis poveikis: Delfų įtaka neapsiribojo vien Graikija. Jo, kaip garsiausio senovės Graikijos orakulo, reputacija apėmė visą helenistinį pasaulį.
Orakulo pabaiga: plintant krikščionybei, senosios pagoniškos vietos, tokios kaip Delfai, prarado savo reikšmę. Paskutinis užfiksuotas orakulo atsakymas buvo 393 m. po Kr. ir po to senoviniai ritualai nutrūko.
UNESCO pasaulio paveldo objektas: Delfai 1987 m. buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, pripažįstant jų didžiulę kultūrinę ir istorinę reikšmę.
Delfai – tai ne tik archeologinė vietovė, bet ir senovės Graikijos dvasią ir didybę primenanti vieta. Įspūdinga kalnų aplinka kartu su griuvėsiais ir jų legendomis lankytojams suteikia gilią atmosferą ir pamokančią patirtį.
Santorini
Pietinėje Egėjo jūros dalyje esantis Santorinis garsėja nuostabiais saulėlydžiais, baltai dažytais pastatais su mėlynais kupolais ir unikaliais geologiniais dariniais.
Pateikiame trumpą Santorino apžvalgą
Geologija ir formacijos: Santorinis iš esmės yra tai, kas liko po didžiulio ugnikalnio išsiveržimo, įvykusio apie 1600 m. pr. m. e., dėl kurio susidarė dabartinė geologinė kaldera – didelė, katilą primenanti ertmė, susiformavusi po išsiveržimo. Manoma, kad išsiveržimas turėjo įtakos netoliese esančioje Kretos saloje gyvenusios Minojos civilizacijos žlugimui.
Miestai
Fira: Iš vakariniame pakraštyje esančios Santorinio sostinės atsiveria panoraminiai kalderos vaizdai. Siaurose, vingiuotose gatvelėse įsikūrusios parduotuvės, restoranai ir kavinės.
Oia: garsėja užburiančiais saulėlydžiais ir yra bene labiausiai fotografuojama vieta Graikijoje. Ikoniškos bažnyčios su mėlynais kupolais ir žavūs nameliai įkomponuoti uolose.
Kamari ir Perissa: tai paplūdimių miesteliai su unikaliu vulkaninės kilmės juodu smėliu.
Archeologinės vietovės
Akrotiri: dažnai vadinamas „graikiškąja Pompėja”, šis Minojos laikų miestas išsiveržimo metu buvo palaidotas po ugnikalnio pelenais ir puikiai išsilaikė.
Senovės Tera: ant Messavouno kalno keteros įsikūrusioje vietovėje yra helenistinio, romėnų ir bizantinio laikotarpių griuvėsių.
Ugnikalnis ir karštosios versmės: Tai jauniausios vulkaninės žemės rytinėje Viduržemio jūros dalyje: kalderos viduryje esančios salos yra jauniausios vulkaninės žemės rytinėje Viduržemio jūros dalyje. Į šias salas galima plaukti laivu ir net maudytis karštosiose versmėse.
Vynas: Santorino vulkaninės kilmės dirvožemis suteikia vynui unikalų skonį. Assyrtiko yra pagrindinė salos vynuogių rūšis. Lankydamiesi vietinėse vyninėse galite susipažinti su salos vyno gamybos tradicijomis.
Virtuvė: Santorinio saloje galima paragauti skanių vietinių produktų: vyšninių pomidorų, baltųjų baklažanų, fava (žirnių rūšis) ir kaparėlių. Kartu su šviežiomis jūros gėrybėmis salos gastronomija – tai nuostabus reginys.
Architektūra: Santorinio kikladinė architektūra yra vienas iš išskirtinių salos bruožų: baltai plaunami namai su mėlynais kupolais, vulkaninėje uoloje iškalti olų namai ir žavios koplyčios.
Saulėlydis: Saulėlydžio stebėjimas iš Oijos ar kitų salos apžvalgos aikštelių yra privalomas užsiėmimas. Saulė, besileidžianti virš kalderos, o jūra mirguliuoja ir miestelio siluetas oranžinės ir rausvos spalvos danguje yra stebuklingas.
Turizmas: Santorinis yra viena populiariausių vietų pasaulyje medaus mėnesiams, vestuvėms ir romantiškoms kelionėms. Jis gali būti perpildytas, ypač sezono metu, todėl planuokite atitinkamai.
Kaip ten nuvykti: Santorinyje yra oro uostas, iš kurio galima nuskristi į Atėnus ir keletą kitų miestų. Taip pat reguliariai kursuoja keltai, jungiantys Santorinį su kitomis salomis ir žemynu.
Dėl Santorinio grožio ir žavesio daugelis keliautojų jį įtraukia į savo kelionių sąrašą. Nesvarbu, ar domitės istorija, geologija, gastronomija, ar tiesiog nuostabiais vaizdais, Santorinis turi ką pasiūlyti.
Meteora
Meteora yra viena iš labiausiai įkvepiančių ir unikalių Graikijos vietų, kuri kelia nuostabą tiek savo gamtos grožiu, tiek istorine ir dvasine reikšme. Netoli Kalambaka miesto centrinėje Graikijoje esanti Meteora garsėja aukštomis uolų formomis ir ant šių milžiniškų uolų viršūnių įsikūrusiais vienuolynais.
Pateikiame jums išsamesnę informaciją apie Meteorą
Geologinė formacija: Meteoros uolų stulpai yra geologinis stebuklas. Jos susiformavo prieš milijonus metų dėl žemės drebėjimų, erozijos ir kitos geologinės veiklos. Laikui bėgant vėjas ir vanduo toliau raižė šias uolienas į dabartinę formą.
Vienuolynų tradicija: Nuo XI a. Meteoros urvuose pradėjo gyventi vienuoliai. Iki XIV a. vienuolių bendruomenė buvo tvirtai įsikūrusi. Vienuolynai buvo statomi uolų stulpų viršūnėse, kad išvengtų žemiškų pagundų ir invazijų ir būtų arčiau Dievo. Šių natūralių uolų bokštų izoliacija buvo ideali aplinka dvasinei kontempliacijai.
Vienuolynai: Meteoroje vienuolinio judėjimo įkarštyje veikė 24 vienuolynai. Šiandien veikia tik šeši ir yra atviri lankytojams:
- Didysis Meteoronas (arba Atsimainymo vienuolynas)
- Varlaamo vienuolynas
- Rousanou (arba Šv. Barboros) vienuolynas
- Mikalojaus Anapauso vienuolynas
- Stepono vienuolynas
- Šventosios Trejybės vienuolynas
Patekimas į vienuolynus: Iš pradžių į vienuolynus buvo galima patekti tik virvėmis, kopėčiomis arba tinklais. Tokia izoliacija buvo numatyta sąmoningai, kad vienuoliams būtų suteikta nuošalumo, kurio jie siekė. Šiandien uolose iškalti laiptai, o netoli vienuolynų nutiesti keliai, todėl lankytojams patekti į vienuolynus daug lengviau.
UNESCO pasaulio paveldo objektas: 1988 m. Meteora buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, pripažįstant unikalų gamtos grožio ir kultūrinės svarbos derinį.
Turizmas: Šiandien Meteora yra viena iš populiariausių Graikijos turistinių vietų. Kai kurie atvyksta čia dėl religinių ar dvasinių priežasčių, tačiau daugelis lankosi norėdami pasigrožėti architektūra, istorija ir kvapą gniaužiančiais vaizdais. Lankydamiesi būtina apsirengti kukliai, nes tai aktyvios religinės vietos.
Laipiojimas: Meteora yra ne tik vienuolynai, bet ir populiari laipiojimo uolomis vieta. Unikalios uolos siūlo įvairius laipiojimo maršrutus tiek pradedantiesiems, tiek ekspertams.
Saulėlydžiai: Saulėlydžio stebėjimas virš Meteoros uolų darinių yra stebuklinga patirtis. Auksinis besileidžiančios saulės atspalvis pilkose uolose ir tolumoje esančiuose vienuolynuose – nepakartojamas reginys.
Natūralus grožis: Be uolų, regione yra gražių miškų, upių ir urvų, todėl tai puiki vieta gamtos mylėtojams.
Meteora – tai harmoningas gamtos grožio, dvasinės reikšmės ir istorinio turtingumo derinys. Apsilankius čia galima pajusti nuostabą ir suvokti, kiek daug žmonės gali nueiti siekdami dvasinio nušvitimo.
Knosas, Kreta
Knosas yra didžiausia bronzos amžiaus archeologinė vietovė Kretoje ir dažnai vadinamas seniausiu Europos miestu. Jis geriausiai žinomas kaip Minojos civilizacijos rūmų centras ir legendiniai karaliaus Minoso namai.
Pateikiame Knoso apžvalgą
Minojos civilizacija: Knosas yra žymiausias ir reikšmingiausias Minojos civilizacijos, kuri Kretos saloje klestėjo maždaug 2000 m. pr. m. e. – 1400 m. pr. m. e., reliktas. Minojiečiai yra pirmoji pažangi bronzos amžiaus kultūra Europoje.
Rūmų kompleksas: pagrindinis Knoso statinys yra Knoso rūmai. Tai didžiulis kompleksas su sandėliais, dirbtuvėmis, šventyklomis, kiemais ir gyvenamosiomis patalpomis. Išplanavimas leidžia manyti, kad tai labirintas, dėl kurio galėjo atsirasti mitas apie Minotauro labirintą.
Freskos: Rūmai garsėja ryškiomis freskomis, vaizduojančiomis scenas iš Minojos kasdienio gyvenimo, religinių apeigų ir jūros gyvenimo. Pavyzdžiui, „Lelijų princas” ir „Delfinų freska”.
Mitologija: Pasak graikų mitologijos, Knosas buvo karaliaus Mino rezidencija, kuris reguliariai gaudavo duoklę iš Atėnų – jaunus vyrus ir moteris. Šios duoklės buvo siunčiamos į labirintą, kur jas prarydavo Minotauras – būtybė, pusiau žmogus, pusiau jautis. Galiausiai didvyris Tesėjas, padedamas Minoso dukters Ariadnės, nužudė Minotaurą.
Archeologiniai kasinėjimai: Archeologas seras Arthuras Evansas 1900 m. pradėjo kasinėjimus Knoso mieste. Jis atkasė ir restauravo didžiąją dalį vietovės, tačiau kai kurios jo rekonstrukcijos, pavyzdžiui, garsiosios raudonosios kolonos, yra spekuliatyvios ir yra istorikų bei archeologų diskusijų objektas.
Linijinės A ir linijinės B lentelės: Knoso vietovėje rasta lentelių su dviejų tipų rašmenimis – linijiniu A ir linijiniu B. XX a. šeštajame dešimtmetyje buvo iššifruotas linijinis B raštas ir nustatyta, kad tai ankstyvoji graikų kalbos forma, o linijinis A raštas liko neiššifruotas ir, kaip manoma, atspindi minojiečių kalbą.
Minojiečių eros pabaiga: Minojiečių civilizacijos nuosmukio priežastys tebėra spėliojimų objektas. Galimos priežastys – stichinės nelaimės (pavyzdžiui, žemės drebėjimai ar Teros ugnikalnio išsiveržimas), invazijos ar vidaus konfliktai.
Apsilankymas: Šiandien Knosas yra populiari turistų lankoma vieta, siūlanti lankytojams pažvelgti į senovės minojiečių pasaulį. Jei planuojate čia apsilankyti, pasisamdykite gidą arba įsigykite audiogidą, kad geriau suprastumėte istorinį ir kultūrinį vietovės kontekstą.
Herakliono archeologijos muziejus: Šiame Herakliono mieste įsikūrusiame muziejuje saugoma daugybė Knoso ir kitose Kretos minojiečių gyvenvietėse rastų artefaktų. Jame galima išsamiai susipažinti su Minojos civilizacija.
Dėl istorinės ir mitologinės Knoso reikšmės jį būtina aplankyti visiems, besidomintiems senovės civilizacijomis ar turtingu graikų mitų audiniu.
Mikonas
Mikonas yra viena garsiausių Egėjo jūros Kikladų grupės salų. Ji garsėja savo audringu naktiniu gyvenimu, gražiais paplūdimiais ir būdinga kikladų architektūra. Metams bėgant Mikonosas tapo ypač populiarus tarp tarptautinių garsenybių, o dėl savo vakarėlių scenos dažnai lyginamas su Ibiza.
Pateikiame jums išsamesnę informaciją apie Mikoną
Paplūdimiai: Mikonas gali pasigirti keliais gražiais paplūdimiais. Vieni iš garsiausių yra šie:
- Rojaus ir Super Rojaus: Žinomi dėl vakarėlių atmosferos ir paplūdimio klubų.
- Ornos ir Psarou: Populiarūs tarp šeimų ir ieškančių aukštesnės klasės paplūdimių.
- Elia ir Kalo Livadi: didesni paplūdimiai, kuriuose galima atsipalaiduoti ir pasilinksminti.
Naktinis gyvenimas: Saloje vyrauja audringas naktinis gyvenimas. Čia daugybė barų, klubų ir paplūdimio vakarėlių, skirtų įvairiems žmonėms. Ypač daug naktinio gyvenimo galimybių yra Mikono mieste.
Mikono miestas (Chora): Pagrindinis salos miestas – tai siaurų gatvelių, baltų namų ir spalvingų durų labirintas. Tarp lankytinų vietų – kultiniai vėjo malūnai, Mažoji Venecija su pajūrio restoranais ir barais bei Panagia Paraportiani bažnyčia.
Kultūra ir istorija: Netoliese esanti Delo sala, laikoma dievų dvynių Apolono ir Artemidės gimimo vieta, yra svarbi archeologinė vietovė. Kasdien iš Mikono organizuojamos ekskursijos laivu į senovinius griuvėsius.
Maistas ir virtuvė: Mikonas yra graikiška sala, todėl čia galima paragauti gardžių graikiškų patiekalų. Šviežių jūros gėrybių, vietinių sūrių ir tradicinių patiekalų, tokių kaip musaka ir souvlaki, galima paragauti daugybėje restoranų ir tavernų.
Apgyvendinimas: Mikonas siūlo daugybę apgyvendinimo vietų: nuo prabangių kurortų ir vilų iki pigių viešbučių ir svečių namų.
Renginiai: Kiekvieną vasarą Mikone vyksta įvairūs renginiai, vakarėliai ir tarptautiniai muzikos festivaliai, į kuriuos atvyksta didžėjai ir atlikėjai iš viso pasaulio.
Kaip ten nuvykti: Į Mikoną galima atvykti iš tarptautinio oro uosto, iš kurio skrendama į Atėnus ir kelis Europos miestus, ypač vasaros mėnesiais. Taip pat reguliariai kursuoja keltai ir greitaeigiai laivai, jungiantys Mikoną su kitomis salomis ir žemynine Graikijos dalimi.
Turizmo bumas ir tvarumas: Mikono populiarumas lėmė didelį turizmo bumą. Tačiau tai taip pat sukėlė susirūpinimą dėl salos tvarumo, poveikio aplinkai ir jos unikalumo išsaugojimo.
Vietinis gyvenimas: Be vakarėlių atmosferos, Mikonas vis dar išsaugojo vietos žavesio ir tradicijų. Bendravimas su vietiniais gyventojais ir mažiau lankomų salos dalių tyrinėjimas gali suteikti daugiau autentiškos patirties.
Lankydamiesi Mikone privalote gerbti vietos papročius ir aplinką, kad sala išliktų graži ir svetinga ateinančioms kartoms.
Senovės Olimpija
Graikijos Peloponeso pusiasalyje esanti senovės Olimpija yra olimpinių žaidynių gimtinė ir buvo vienas svarbiausių religinių ir sporto centrų senovės Graikijoje. Jis užima svarbią vietą ne tik Graikijos istorijoje, bet ir pasaulio sporto ir kultūros metraščiuose.
Pateikiame išsamesnį žvilgsnį į senovės Olimpiją
Ištakos: Olimpijos šventykla pirmiausia buvo skirta graikų dievų karaliui Dzeusui. Pirmieji žmonių veiklos pėdsakai šioje vietoje datuojami III tūkstantmečiu prieš Kristų, tačiau būtent archajiniu laikotarpiu (VII-VI a. pr. Kr.) šventykla ėmė įgyti visos Graikijos reikšmę.
Olimpinės žaidynės: Pirmą kartą užfiksuotos olimpinės žaidynės įvyko 776 m. pr. m. e. Šios žaidynės buvo rengiamos kas ketverius metus (olimpiada). Varžybose, kuriose vyko bėgimo, šuolių į tolį, rutulio stūmimo, ieties metimo, bokso, pankrationo (kovos sporto šakos, kurioje nesilaikoma taisyklių) ir jojimo varžybos, galėjo dalyvauti tik laisvai gimę graikų vyrai.
Šventosios paliaubos: siekiant užtikrinti, kad sportininkai ir žiūrovai galėtų saugiai atvykti į žaidynes, visame graikų pasaulyje buvo paskelbtos šventosios paliaubos, kurios laikinai sustabdė karus ir uždraudė bet kokią ginkluotą intervenciją Olimpijos teritorijoje.
Dzeuso šventykla: Dzeuso šventykla, pastatyta V a. pr. m. e., buvo pagrindinis ir didingiausias statinys Olimpijoje. Šventyklos viduje stovėjo milžiniška Dzeuso statula iš aukso ir dramblio kaulo, laikoma vienu iš septynių senovės pasaulio stebuklų. Statulą sukūrė garsus skulptorius Fidijas.
Heros šventykla: Heros šventykla (arba Heraionas) buvo skirta Dzeuso žmonai Herai. Tai viena seniausių šventyklų Graikijoje, kurioje iki 1992 m. tradiciškai buvo uždegama šiuolaikinių olimpinių žaidynių olimpinė ugnis. Dabar uždegimo ceremonija vyksta prie Heros aukuro, kuris yra priešais šventyklą.
Stadionas: Antikiniame olimpiniame stadione galėjo tilpti daugiau kaip 20 000 žiūrovų. Sportininkai į stadioną patekdavo per Kryptę – skliautuotą tunelį.
Kiti statiniai: Be šventyklų ir stadiono, Olimpijoje buvo ir kitų statinių, pavyzdžiui, gimnazija ir Palaestra (imtynių mokykla), Leonidaionas (valdininkų būstas), iždinės, įvairūs altoriai ir statulos.
Žaidynių pabaiga: Romos imperatorius Teodosijus I uždraudė olimpines žaidynes 393 m., vykdydamas krikščionišką politiką, nukreiptą prieš pagoniškas šventes. Vėlesni žemės drebėjimai ir potvyniai, taip pat žmogaus sukelti griuvėsiai palaidojo Olimpiją, kol XVIII a. ji buvo iš naujo atrasta.
Šiuolaikinis ryšys: Olimpijoje įžiebiama olimpinė ugnis per kiekvienas vasaros ir žiemos olimpines žaidynes. Po estafetės per Graikiją ugnis perduodama priimančiajai šaliai per ceremoniją Atėnų Panatėnų stadione.
Archeologinė vietovė ir muziejus: Šiandien Olimpijos archeologinė vietovė yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Netoliese esančiame Olimpijos archeologijos muziejuje saugoma daug šioje vietovėje iškastų artefaktų, įskaitant skulptūras, šarvus ir įrankius.
Apsilankymas Olimpijoje – tai apčiuopiamas ryšys su senovės Graikijos istorija, kultūra ir olimpine dvasia, kuri iki šiol įkvepia ir vienija žmones visame pasaulyje.
Atono kalnas
Atono kalnas, dar vadinamas Šventuoju kalnu, yra unikali vienuolių bendruomenė, įsikūrusi Atono pusiasalyje šiaurės rytų Graikijoje. Tai viena seniausių pasaulyje egzistuojančių vienuolinių bendruomenių, užimanti ypatingą vietą Rytų Ortodoksų Bažnyčioje. Štai keletas svarbiausių Atono kalno aspektų:
Autonomija: Atono kalnas yra Graikijos dalis, tačiau pagal Graikijos konstituciją jis turi tam tikrą autonomiją. Šventojo kalno valdymas tiesiogiai priklauso Konstantinopolio ekumeninio patriarchato jurisdikcijai.
Vienuolių gyvenimas: Atono kalne yra 20 pagrindinių vienuolynų ir keletas mažesnių vienuolių bendruomenių, vadinamų sketais, celėmis, eremitais ir kelliais. Kiekvienas vienuolynas veikia savarankiškai, turi savo valdymo organą ir taisykles, tačiau visi jie laikosi Rytų ortodoksų krikščionių tradicijos.
Istorija: Vienuolinis gyvenimas Atono kalne prasidėjo mažiausiai IX a., nors esama legendų, kad krikščionių eremitų pusiasalyje galėjo būti ir anksčiau. Bėgant amžiams Atono kalnas išgyveno klestėjimo ir nuosmukio laikotarpius, vienuolynai buvo steigiami, apleidžiami arba atnaujinami priklausomai nuo istorinių aplinkybių.
Prieiga ir apribojimai: Atono kalno vienas iš išskirtiniausių aspektų yra moterų lankymosi apribojimas. Į pusiasalį neleidžiama įeiti gyvūnams ar žmonėms (išskyrus kačių, vištų ir vabzdžių pateles). Ši praktika, vadinama „avatonu”, grindžiama tikėjimu, kad Mergelė Marija yra vienintelė moteris Šventajame kalne. Atono kalno lankytojams reikia specialaus leidimo, vadinamo „diamonitirionu”. Kasdienių lankytojų skaičius yra ribotas, o ne ortodoksams gali būti sunkiau gauti leidimą.
Įvairialypė bendruomenė: Nors visi Atono kalno vienuolynai laikosi Rytų ortodoksų tradicijos, čia yra įvairių tautybių atstovų: graikų, rusų, serbų, bulgarų, rumunų ir kt. Dėl to Šventasis kalnas yra stačiatikių dvasingumo centras.
Atonitų tradicijos: Atono kalnas vadovaujasi Julijaus kalendoriumi, kuris šiuo metu 13 dienų atsilieka nuo daugelio pasaulio šalių naudojamo Grigaliaus kalendoriaus. Vienuolių diena prasideda saulėlydžiu, o pagrindinis valgymas paprastai vyksta po popietinių pamaldų.
Gamtos grožis: Atono kalnas garsėja ne tik savo dvasine reikšme, bet ir gamtos grožiu. Pusiasalyje auga tankūs miškai, nesugadintas kraštovaizdis, auga įvairi augalija ir gyvūnija.
Kultūros lobiai: Atono kalno vienuolynuose saugoma gausi religinių artefaktų kolekcija: senoviniai rankraščiai, ikonos, relikvijos ir kitos bažnytinės vertybės. Šie daiktai turi didžiulę religinę, istorinę ir meninę reikšmę.
UNESCO pasaulio paveldo objektas: Atono kalnas nuo 1988 m. yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, pripažįstant jo unikalią kultūrinę ir religinę reikšmę.
Šiuolaikiniai iššūkiai: Atono kalnas yra senovinių tradicijų vieta, tačiau jis susiduria ir su šiuolaikiniais iššūkiais. Tarp jų – suderinti išsaugojimo ir šiuolaikinio gyvenimo poreikius, spręsti infrastruktūros ir aplinkosaugos problemas ir užtikrinti, kad vienuolių bendruomenė išliktų gyvybinga šiuolaikinės visuomenės pokyčių akivaizdoje.
Atono kalnas tebėra išliekamosios tikėjimo galios ir bendruomenių gebėjimo išlaikyti tradicijas net ir sparčiai besikeičiančiame pasaulyje liudijimas.
Nacionalinis archeologijos muziejus Atėnuose
Nacionalinis archeologijos muziejus Atėnuose yra vienas svarbiausių pasaulyje senovės Graikijos meno ir istorijos muziejų. Jame sukaupta didžiulė kelių tūkstantmečių artefaktų kolekcija – nuo neolito iki vėlyvosios antikos. Štai keletas svarbiausių muziejaus aspektų:
Istorija: Nacionalinis archeologijos muziejus buvo įkurtas XIX a. pabaigoje, iš pradžių jis buvo skirtas saugoti antikvarinius daiktus iš visos Graikijos. Dabartinis neoklasicistinis pastatas buvo atidarytas 1889 m.
Rinkiniai: Muziejaus kolekcijos yra gausios ir apima įvairius Graikijos istorijos laikotarpius. Keletas pagrindinių skyrių:
- Priešistorinė kolekcija: Rinkinys: neolito, kikladų ir Mikėnų civilizacijų artefaktai.
- Skulptūrų kolekcija: Graikų skulptūros kolekcija: apima VII-V a. pr. m. e. graikų skulptūras.
- Vazų ir smulkių daiktų kolekcija: Senovės graikų keramikos kolekcija.
- Metalurgijos kolekcija: Į šią kolekciją įeina įvairūs metalo dirbiniai, pavyzdžiui, ginklai, įrankiai ir papuošalai.
- Egipto ir Artimųjų Rytų senienų kolekcija: Senovės Egipto ir kitų rytų kultūrų daiktai, atspindintys graikų pasaulio ir rytų kaimynų sąveiką.
Įsidėmėtini artefaktai: Muziejuje saugoma daug žymių artefaktų, pvz:
- Agamemnono kaukė: Heinrichas Šlimanas Mikėnuose aptiko auksinę laidotuvių kaukę.
- Antikiteros mechanizmas: Antikinis analoginis kompiuteris, kuris, kaip manoma, buvo naudojamas astronominiams įvykiams nuspėti.
- Dzeuso arba Poseidono statula: Dzeuso arba Poseidono bronzinė statula, rasta jūroje prie Artemidono kyšulio.
- Dipilono amfora: Atėnų geometrinio stiliaus atributika: didelė geometrinio laikotarpio vaza su laidotuvių atvaizdais, būdinga Atėnų geometriniam stiliui.
Laikinos parodos: Be nuolatinės kolekcijos, muziejuje rengiamos laikinos parodos, kurios dažnai skirtos konkrečioms temoms ar laikotarpiams, susijusiems su Graikijos istorija ir archeologija.
Moksliniai tyrimai ir konservavimas: Nacionalinis archeologijos muziejus yra ne tik artefaktų eksponavimo vieta, bet ir mokslinių tyrimų bei konservavimo centras. Jo laboratorijos ir dirbtuvės skirtos saugomų artefaktų tyrimams ir išsaugojimui.
Lankytojų patirtis: Muziejuje teikiamos įvairios lankytojų patirtį praturtinančios paslaugos: ekskursijos su gidu, edukacinės programos ir gerai aprūpintas knygynas. Muziejaus sode taip pat veikia kavinė, kurioje galima pailsėti ir apmąstyti muziejaus lobius.
Vieta ir prieiga: Muziejus įsikūręs Patisono gatvėje Atėnų centre. Jį lengva pasiekti viešuoju transportu, įskaitant autobusus ir metro.
Jei planuojate apsilankyti Atėnuose ir domitės senovės Graikijos istorija bei menu, būtina aplankyti Nacionalinį archeologijos muziejų. Jame galima susipažinti su nepakartojama graikų civilizacijos turtingumu ir įvairove per amžius.
Samarijos tarpeklis
Samarijos tarpeklis yra vienas iš žymiausių Kretos (Graikija) gamtos objektų. Įsikūręs salos pietvakariuose, Samarijos nacionaliniame parke, jis garsėja kaip vienas ilgiausių tarpeklių Europoje. Šis tarpeklis yra populiari žygių pėsčiomis vieta ir siūlo išskirtinę patirtį gamtos mylėtojams.
Štai ką turėtumėte žinoti apie Samarijos tarpeklį
Samarijos upės formacija: Samarijos tarpeklį suformavo nedidelė upė, tekanti tarp Baltųjų kalnų (Lefka Ori) ir Volakio kalno. Laikui bėgant upė ardė kalkakmenio uolienas ir išgraužė įspūdingą tarpeklį.
Ilgis: Įlanka driekiasi apie 16 km nuo Omalos plynaukštės iki Agia Roumeli kaimo prie Libijos jūros. Žygis per tarpeklį paprastai trunka nuo 5 iki 7 valandų, priklausomai nuo tempo.
Augalija ir gyvūnija: Nacionalinis parkas yra daugelio endeminių rūšių prieglobstis. Čia galima pamatyti retą Kretos laukinę ožką (vadinamą „kri-kri”), įvairių rūšių paukščių ir unikalių augalų.
Įžymybės: Viena iš žymiausių tarpeklio vietų yra „Geležiniai vartai”, kur tarpeklio sienos susiaurėja iki vos kelių metrų pločio, o aukštis siekia daugiau nei 300 metrų.
Pradžios taškas: Dauguma žygeivių kelionę pradeda Xyloskalo vietovėje, Omalos plynaukštėje, 1250 metrų aukštyje, ir leidžiasi per tarpeklį į Agia Roumeli.
Žygio pabaiga: pasiekę Agia Roumeli, keliautojai dažnai keltu persikelia į Chora Sfakioną arba Sougiją, iš kur gali grįžti į šiaurinę salos dalį.
Sezonas: Paprastai į tarpeklį galima patekti nuo vėlyvo pavasario (gegužės mėn.) iki rudens (spalio mėn.). Žiemą jis uždaromas dėl nuošliaužų ir potvynių pavojaus.
Pasiruošimas: Per metus galima išvykti į kalnus, kur galima pasivaikščioti po kalnus: Jei planuojate žygį į tarpeklį, avėkite tvirtus batus, pasiimkite daug vandens, užkandžių, kepurę, kremą nuo saulės ir, jei įmanoma, lazdą. Prieš išvykdami visada patikrinkite oro sąlygas ir atminkite, kad tai ilgas žygis, todėl pradėkite jį anksti ryte.
Įėjimo mokestis: Žygis į tarpeklį yra mokamas, o šis mokestis skiriamas parko ir takų priežiūrai.
Gamtosauga: Tai saugoma nacionalinio parko teritorija. Būtina laikytis takų, nemėtyti šiukšlių ir netrukdyti laukiniams gyvūnams.
Nakvynės vietos: Nors tiesiogiai pačiame tarpeklyje nakvynės vietų nėra, aplinkiniuose kaimuose ir miesteliuose yra įvairių nakvynės vietų.
Samarijos tarpeklis suteikia neįtikėtiną galimybę pasinerti į atšiaurų Kretos kraštovaizdžio grožį. Nors žygis kai kuriems keliautojams yra sudėtingas, jį įveikus atsiveria nuostabūs vaizdai ir patiriamas pasiekimo jausmas. Jei lankotės Kretoje, šį gamtos stebuklą labai rekomenduojama patirti.
Šis sąrašas – tik pradžia; Graikijoje yra daugybė brangakmenių, kurių kiekvienas siūlo unikalų žvilgsnį į turtingą šalies istoriją, kultūrą ir gamtos stebuklus
Apibendrinant galima teigti, kad Graikija yra istorijos, mitų ir legendų kupina tauta, užimanti svarbią vietą civilizacijos metraščiuose. Graikija yra demokratijos, filosofijos ir olimpinių žaidynių lopšys, todėl jos indėlis į pasaulio kultūrą, politiką ir mąstymą yra neišmatuojamas. Be istorinės reikšmės, Graikija yra gamtos grožio šalis – nuo saulės nubučiuotų salų iki atšiaurių kalnų grandinių. Dėl turtingų tradicijų, kulinarinių patiekalų ir šilto svetingumo ši šalis yra mėgstama keliautojų visame pasaulyje. Derindama senovės palikimo svorį su šiuolaikinio gyvenimo gyvybingumu, Graikija išlieka amžinu žmogaus pasiekimų ir kultūrinio turtingumo dvasios liudijimu.
